Vasaros vakarą jaunuolis su skrybėle stovėjo ant tilto ir susimąstęs žiūrėjo į vandenį. Vėjo gūsis nuplėšė nuo jo galvos skrybėlę. Ji akimirksniu atsidūrė vandenyje. Jaunuolis visai negalvodamas šoko paskui ją, bet, būdamas išsiblaškęs, dešimt minučių plaukė prieš srovę. Pagaliau supratęs, kad plaukia ne ten, kur reikia, jaunuolis pasuko atgal ir pavijo skrybėlę ties antru tiltu, esančiu už kilometro nuo pirmojo. Kokiu greičiu teka upė?
Atsakymas: Tarkime, kad kažkokiu greičiu teka ne upė, o į priešingą pusę juda krantai. Upės vanduo tuomet stovi. Padaryti tokią prielaidą turime teisę, nes, kaip yra įrodęs A. Einšteinas savo reliatyvumo teorijoje (o dar anksčiau ir G. Galilėjus), svarbu yra tai, ką pasirinkome judėjimo atskaitos sistema. Važiuojantis traukiniu žmogus nejuda traukinyje, tačiau šalikelėje stovinčio stebėtojo atžvilgiu jis juda kartu su traukiniu. Vadinasi, judėjimas visuomet yra reliatyvus (net ir A. Einšteino teorija pavadinta reliatyvumo vardu). Jaunuolis stovinčiame vandenyje į vieną pusę plaukė 1/6 – h. Kad sugrįžtų atgal į tą pačią vietą, jis turėjo sugaišti tiek pat laiko,t.y. 1/6 h. Vadinasi, vandenyje jaunuolis išbuvo 1/3 h. Per tą laiką krantai pasislinko 1 km. Tad ieškomas upės greitis yra 1 : 1/3 = 3 km/h.
(-1)
Loading...
Palikite komentarą