|
|
Tą dieną visi Las Vegaso rytiniai laikraščiai tik ir terašė apie azartinių žaidimų lošėją Deivį ir jo turtuolę žmoną. Išvakarėse, po Deivio eilinio pralošimo, juodu išvažiavo į kalnus paslidinėti. Ten žmoną ištiko nelaimė: besileisdama nuo kalno, ji nuslydo į prarają ir žuvo. Vienintelis to įvykio liudininkas buvo jos vyras. Perskaitęs žinutę apie nelaimingą atsitikimą kalnuose, vienos turistinės agentūros klerkas tuoj paskambino policijai. Gavęs pranešimą, policijos komisaras iškart įsakė suimti Deivį, kaip įtariamą savo žmonos nužudymu. Turistinės agentūros klerkas greit tapo dienos įžymybe. Vėliau jis taip komentavo šią istoriją: „Aš nesu pažįstamas nei su Deiviu, nei su jo žmona. Nieko neįtariau apie jo piktus kėslus, kol neperskaičiau žinutės apie nelaimingą atsitikimą
kalnuose”. Kodėl klerkas skambino policijai ir kodėl ji patikėjo pranešimu?
[Atsakymas…]
Inspektorius Tompsonas vežė svarbius dokumentus kito miesto ekspertui. Buvo žinoma, kad šiuos dokumentus bet kokia kaina trokšta įsigyti gangsterių gauja. Traukinyje visą laiką inspektorių stebėjo pilku šv&rku vilkintis vyriškis. Kai jų žvilgsniai susidurdavo, vyriškis dėdavosi abejingu. Tompsonui kilo įtarimas. Išlipęs iš traukinio, jis tuoj telefonu paskambino ekspertui.
— Ekspertas klauso,— inspektorius išgirdo vyrišką balsą.
— Norėčiau ištirti kelis senovinių pinigų banknotus,— pasakė Tompsonas sutartą frazę.
— Laukiu jūsų,— atsakė ekspertas.
Išėjęs iš telefono būdelės, Tompsonas vėl pamatė tą patį pilku švarku vyriškį. Jis neva skaitė žurnalą, o iš tikrųjų stebėjo Tompsoną. Inspektoriaus įtarimas pasitvirtino: vos tik jis įsėdo į taksi, pajudėjo ir kitas automobilis, kuris visą laiką važiavo paskui. Tompsonas išėmė iš aplanko dokumentus ir įdėjo į vidinę švarko kišenę, o į aplanką — seną laikraštį. Abu automobiliai sustojo kartu prie to paties pastato. Tompsonas greit susirado kambarį, ant kurio durų buvo užrašyta „Ekspertas4*. Kambarys buvo labai mažas: jame tilpo tik nedegamoji spinta, stalas ir pora kėdžių. Įėjus Tompsonui, iš už stalo pakilo jaunas, malonus vyras ir prisistatė:
— Ekspertas.
Inspektorius įteikė jam aplanką. Gavęs pakvitavimą, jis greit išėjo lauk. Paėjęs kelis metrus, pasislėpė už namo kampo ir ėmė stebėti pastatą. Po keliolikos minučių iš pastato išėjo vyriškis pilku švarku ir žmogus, pasivadinęs ekspertu. Kai jie dingo jam iš akių, Tompsonas atsiduso:
— Dabar aš tikrai galėsiu atlikti savo užduotį.
Kaip inspektorius suprato, kad jam buvo paspęsti spąstai?
[Atsakymas…]
Teismo posėdyje ieškovas, gudriai žybčiodamas akimis, kalbėjo:
— Aš radau dvi auksines monetas: vieną, pagamintą Romoje 49 m.p.m.e., kitą — Ivano I laikų. Žinodamas atsakovo aistrą seniems daiktams, pasiūliau pirkti šias monetas. Jis jas paėmė neva ištirti. Po savaitės, kai aš paprašiau grąžinti monetas arba už jas užmokėti, jis įžūliai pareiškė, kad jų visai neėmęs ir net nematęs savo akyse. Tad aš reikalauju, kad teismas įpareigotų atsakovą man atlyginti už šias monetas.
— O iš kur jūs žinote, kad monetos senos? — paklausė teisėjas.
— Ant vienos jų buvo įspausta data „49 m.p.m.e.“, o kitoje — valdovo portretas ir užrašas „Ivanas I“.
— Viskas aišku,— tarė teisėjas.— Ieškovo parodymai yra melagingi. Aš manau, kad būtina jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už siekimą apgaule pasipelnyti.
Kaip teisėjas suprato, kad ieškovas melavo?
[Atsakymas…]
Tradicinį kriminalistų kongresą buvo nutarta užbaigti siurprizu: geriausi šešių šalių detektyvai turėjo išmėginti jėgas, tirdami nusikaltimą. Viešbučio, kuriame vyko kongresas, salone Šerlokas Holmsas paskelbė varžybų sąlygas: kai tik vakare viešbučio parke pasigirs šūvis ir riksmas, kriminalistai turi skubėti ten, kaip galima greičiau išaiškinti, kas atsitiko ir pamėginti surasti „piktadarį”. Techninių priemonių naudoti negalima. Nugalės tas, kuris greičiau išaiškins „nusikaltimą”. Praėjo daug laiko, jau artėjo pusiaunaktis, bet niekas nesudrumstė tylos.
— Šis ilgas laukimas pradeda mane erzinti,— pasakė daktaras Votsonas. Inspektorius Visažinys atsistojo ir nuėjo į gretimą kambarį, kurio langai išėjo į priešingą negu parkas pusę.
— Kur jus? — paklausė Votsonas.
— Reikia pasiruošti operacijai,— atsakė Visažinys. Neįjungęs šviesos, jis patogiai įsitaisė fotelyje. Votsonas tik nusišypsojo. Po kelių minučių detektyvai išgirdo šūvį. Inspektorius Visažinys išbėgo į parką, pirmas surado „auką” ir užtiko pabėgusio „nusikaltėlio” pėdsakus. Šerlokas Holmsas iškilmingai įteikė inspektoriui prizą — sidabrinę pypkę.
— Prašom pasakyti mano draugui Votsonui savo paslaptį šypsodamasis paprašė „kriminalistų tėvas”.
Kokia Visažinio paslaptis?
[Atsakymas…]
Prie gydytojo namelio durų inspektoriaus laukė moteris.
— Tai aš jums skambinau,— pasakė ji.— Pamačiau pro langą, kad mano kaimynas guli ant grindų savo kabinete ir įtariau kažką negera. Ant namelio durų kabojo kortelė su užrašu „Išėjau į ligoninę”. Tačiau durys buvo neužrakintos. Įėjęs j kabinetą, inspektorius pamatė, kad gydytojas guli ant grindų ir kad jis žuvo nuo revolverio kulkos. Kaimynė papasakojo, kad dar 14 valandą juodu kalbėjosi.
— Ar po to jį dar kas nors aplankė?
— Trys asmenys. Visi gydytojo lankytojai turi praeiti pro mano vartelius ir pro juos sugrįžti. Apie 14 valandą 30 minučių jį trumpam aplankė vaistininkas Petersas. Apie 15 valandą ponia Moltkė tikriausiai buvo konsultuotis. Apie 15 valandą 45 minutės gydytoją aplankė Belis. Beliui išėjus, panorau gydytoją kažko paklausti, pasilypėjau ant tvoros, bet pro langą pamačiau, kad jis guli nejudėdamas.
— Iš kur jūs taip tiksliai žinote kiekvieno svečio apsilankymo laiką?
— Vaistininkas ėjo pro vartelius kaip tik tada, kai gydytojo kabinete radijas sakė „Dabar 14 valandų 30 minučių”. Tik praėjus poniai Moltkei, tuoj užkaukė fabriko sirena, kuri švilpia kasdien 15 valandą. Belis praeidamas paklausė, kiek valandų. Pasižiūrėjus į laikrodį, pamačiau, kad jau 15 valandų 45 minutės. Manau, kad gydytoją užmušė vienas iš šių trijų asmenų. Pamėginkite įminti, kas gydytojo žudikas.
[Atsakymas…]
Šeši liudininkai taip apibūdino nusikaltėlį:
Antanas : Jo plaukai rudi, akys žydros, kostiumas pilkas, jam yra 34 metai.
Bronius : Tai blondinas, akys juodos, kostiumas mėlynas, 30 metų.
Vladas : Nusikaltėlio plaukai rudi, akys rusvos, kostiumas rudas, jam 34 metai.
Gintas : Tai buvo brunetas, kurio akys žydros, kostiumas nerudas, 30 metų.
Donatas : Jis šatenas, akys juodos, kostiumas pilkas, jam 28 metai.
Edvardas : Tai buvo blondinas, kurio akys rusvos, kostiumas mėlynas, 32 metų.
Nepaisant tokių prieštaringų apibūdinimų, nusikaltėlį pavyko sugauti. Tuomet ir paaiškėjo, kad kiekvienas liudininkas apsiriko tris kartus. Vis dėlto kiekvienas nusikaltėlio požymis buvo apibūdintas bent vienu teisingu parodymu. Ar šių duomenų pakanka nusikaltėlio išvaizdai apibūdinti?
[Atsakymas…]
Deividas Lipartas,— pasakojo seržantas Fitas inspektoriui Verneriui,— pranešė, kad iš jo pagrobė labai vertingą monetą, įsigytą vos prieš keletą dienų. Su Lipartu gyvena du jo broliai, taip pat kolekcionieriai. Vyresnysis, Frederikas, kolekcionuoja pašto ženklus, o jaunesnysis, Antonis — senovines knygas. Broliai labai pavydi vienas kitam ir, įsigijus kuriam nors vertingą daiktą, kiti jaučia didžiulį nepasitenkinimą. Visos trys kolekcijos saugomos vienoje spintoje. Raktas nuo kolekcijų spintos yra vazoje ant židinio. Vakar Deividą aplankė jo draugas Janekas, kuris už naująją monetą pasiūlė didelę pinigų sumą. Tačiau Deividas jos nepardavė. Šiandien rytą Janekas telefonu vėl pakartojo savo pasiūlymą. Deividas ir šį kartą atsisakė, po to nuėjo į kambarį pasigėrėti naująja moneta, tačiau jos nerado. Spinta atidaryta raktu, nes spyna buvo sveika.
— Ar neliko pirštų atspaudų? — paklausė inspektorius.
— Ne. Visos vietos, kurias galėjo liesti ranka, rūpestingai nuvalytos. Frederikas tvirtina, kad jis nieko nežino apie monetos dingimą, o Antonis šįryt išvyko nežinoma kryptimi.
— Man beveik aišku, kuris iš trijų pavogė monetą,— pasakė inspektorius Verneris.
Pamėkinkite ir jūs įspėti nusikaltėlį.
[Atsakymas…]
Profesorius Mūras per kriminologijos paskaitą pasakojo studentams apie savo draugą seklį Trautą. Trautas ėjo pro lombardą, kurį tvarkė jo pažįstama Judita Karson. Nors lombardas buvo mažas, tačiau jis darė didelę apyvartą. Seklys, žvilgtelėjęs j vidų, neišvydo nė vieno žmogaus. Įėjęs vidun, jis rado Juditą už prekystalio surištą, užkimšta burna. Išlaisvinta šeimininkė papasakojo štai ką: „Apie pirmą valandą įėjo aukštas, tamsiaplaukis, stambus vyriškis. Pasikalbėjęs su manim keletą minučių, jis išsitraukė pistoletą, surišo mane, susirinko vertingiausias brangenybes ir susidėjo į nedidelį lagaminėlį. Aš negaliu suprasti, kodėl jis nė kiek nebijojo, kad kas nors jį užklups. Juk aš buvau susitarusi susitikti su trimis klientais tarp pirmos ir antros valandos, tačiau, be jūsų, niekas nepasirodė. Vagis išbuvo iki pirmos valandos keturiasdešimt minučių44. Seklys pamatė, kad dabar lygiai antra valanda. „Kai aš atėjau, nieko ypatinga nepastebėjau — tarė jis — Tačiau iš jūsų pasakojimo galima manyti, jog vagis veikiausiai buvo Konrojus Otis. Šį metodą jis naudojo ir anksčiau”. Ką vagis turėjo padaryti, kad būtų įsitikinęs sėkme?
[Atsakymas…]
Bobas Dausonas rūpestingai pasiruošė fotografuoti. Kameros regėjimo lauke— atviras langas, dalis sienos su sieniniu kalendoriumi, palangė, ant kurios saulėje šildėsi Bobo katinas; už lango — alyvų krūmas ir pašto rūmų bokštas su laikrodžiu, kuris rodė 8 valandą. Kalendoriaus lapelyje buvo lapkričio 17 diena, nors iš tikrųjų buvo 16-oji. Kitos dienos rytą Bobas, užsivilkęs apsiaustą, pakėlęs apykaklę, užsitraukęs ant akių skrybėlę, stovėjo už storo medžio direktoriaus Pulmano vilos sode, stengdamasis per miglą įžiūrėti vilos duris. Jis laukė jau pusę valandos. Lygiai 8 valandą durys atsidarė, direktorius išėjo ir tuoj krito ant laiptų, pakirstas Bobo pistoleto kulkos. Po valandos inspektorius Vagneris kalbėjosi su Bobų jo bute.
— Tamsta, be abejo, pažinojote direktorių Pulmaną, kuris žuvo nuo nežinomo žudiko kulkos?
— Žuvo? Tai baisu. Toks idealus šefas,— sušuko Bobas.
— Kodėl šiuo metu ne darbe?
— Jau kelios dienos atostogauju. Šiandien fotografavau,— ir parodė inspektoriui dar drėgną fotografiją.
— Ar neišmetė jūsų iš darbo už medžiagų pereikvojimą? Ar Pulmanas nesakė, kad iškels jums bylą teisme?
— Mes kuo puikiausiai sutarėme. Šiaip ar taip šiandien neišėjau iš namų. Pažiūrėkite į fotografiją. Matote laikrodį.
— Būtent fotografija man kelia įtarimą,— tarė inspektorius.
Bobas išbalo. Ką įtarė inspektorius?
[Atsakymas…]
Vienos firmos plastmasiniai kėglių rutuliai muitininkui pasirodė įtartini: jie svėrė tiek pat, kiek tokio pat dydžio mediniai rutuliai, tačiau neatrodė masyvūs, jų sienelės visur buvo vienodo stiprumo. Muitininkas pagalvojo, kad kiekviename rutulyje gali būti ertmė kontrabandinėms prekėms. Be specialių prietaisų atlikęs labai paprastą bandymą, jis nustatė, kad viename iš dvylikos rutulių yra kontrabanda. Atidaręs rutulį, rado deimantinių papuošalų. Kaip muitininkui pavyko tą rutulį nustatyti?
[Atsakymas…]
|
|
(+8)
Loading...
Naujausi komentarai